PVM yra pridėtinės vertės mokestis, kuris yra įtrauktas į prekės kainą. Praktiškai tai atrodo taip: kai pirkėjas moka už prekę, jis sumoka ir už prekę, ir už PVM. Pardavėjas pinigus už prekes pasilieka sau, o pridėtinės vertės mokesčio sumą atiduoda valstybei.
PVM taip įsiskverbė tiek į pardavėjo, tiek į pirkėjo kasdienybę, kad mes jo praktiškai nepastebime. Žinoma, iki tol, kol nesusidursime su finansinėmis ataskaitomis, neapsieisime be PVM skaičiavimo įgūdžių.
Kaip atsirado PVM
Deja, tiksli mokesčių atsiradimo data (bendra šios sąvokos prasme) nežinoma. Galima daryti prielaidą, kad mokesčiai atsirado kartu su valstybės sampratos atsiradimu. Čia principas paprastas: žmogus dirba ir nebijo dėl savo turto, šeimos ir amato saugumo – tai jam garantuoja valstybė. Tačiau už šią paslaugą reikia mokėti, o čia atsiranda mokesčiai.
Vienas iš labiausiai paplitusių visų laikų ir tautų amatų buvo prekyba. Natūralu, kad valstybė visada norėjo turėti savo dalį šiame pelningame versle. Tačiau prekybininkai yra išprusę žmonės, todėl dauguma prekybos sandorių vyko ten, kur valstybės akis nemato. Reikėjo kažką daryti dėl to. Pirmas dalykas, kuris atėjo į galvą, buvo perkelti mokesčių naštą nuo pardavėjo vartotojui. Paimti mokesčius iš šios gyventojų kategorijos yra daug lengviau.
Pirmosios prielaidos PVM tokiam pavidalui, kokią dabar žinome, atsirado Vokietijoje. Buvo 1919-ieji, ne itin palankus metas vokiečių pramonininkui Vilhelmui fon Siemensui. Jis ką tik patyrė didžiulių nuostolių ir sukūrė gudrų planą visas finansines išlaidas perleisti neapsaugotam pirkėjui. Taip gimė VAT projektas, kurio, beje, „Siemens“ nespėjo įgyvendinti – turtingo pramonininko nebeliko. Tačiau jo darbas, kaip sakoma, tęsėsi.
Prancūzų finansininkas Maurice'as Loret atgaivino pridėtinės vertės mokesčio idėją. 1954 m. jis priminė savo vyriausybei, kad nereikia „išradinėti dviračio“ ir galima tiesiog pasinaudoti „Siemens“ idėja, pagal kurią kiekvienas valstybėje parduodamas daiktas gali būti apmokestinamas, o ne pardavėjas, o pirkėjas iš tikrųjų sumokėtų.
Idėja buvo sutikta entuziastingai, tačiau pragmatiškoji Prancūzijos vyriausybė į ją žiūrėjo gana atsargiai: iš pradžių PVM įvedimo praktika buvo įgyvendinta vienoje iš Prancūzijos kolonijų – Dramblio Kaulo Krante. O po teigiamo eksperimento rezultato PVM buvo pradėtas taikyti pačioje Prancūzijoje.
Studijuodami kaimynų patirtį, įskaitant mokesčių surinkimą, kaimynai sekė Prancūzija, o iki mūsų laikų pridėtinės vertės mokesčio surinkimo schema jau įsitvirtino 137 pasaulio šalyse.
Įdomūs faktai
- Kai kuriose šalyse, pvz., Kanadoje ir JAV, PVM nėra, tačiau beveik visose yra taikomas pardavimo mokestis. Arabų šalys, turinčios turtingus gamtos išteklius, taip pat išsiverčia be PVM: Omanas, Kuveitas, Bahreinas, Kataras.
- Vokietijoje PVM analogas Saksonijoje buvo įvestas XVIII amžiuje.
- Didžiausias PVM: Vengrija, Danija, Norvegija, Švedija ir Islandija (svyruoja nuo 24,5 % iki 27 %).
- Mažiausias PVM: Džersyje, Malaizijoje, Singapūre, Panamoje ir Dominikos Respublikoje (nuo 3 % iki 6 %)
- Kai kurie analitikai mano, kad PVM yra tam tikras „pasaulinio sąmokslo“ elementas.
- Kai kuriose šalyse (jų yra daugiau nei 50) veikia neapmokestinama sistema – PVM grąžinimas perkant prekes specializuotoje parduotuvėje. Sistema galioja nerezidentams, grąžinti pinigus galima išvykstant iš šalies.
- Daugelyje šalių PVM yra valstybės biudžeto pagrindas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pajamos iš mokesčių sudaro daugiau nei 46 % viso šalies BVP. Nemaža šios sumos dalis realizuojama per pridėtinės vertės mokestį.
Aktyvus pridėtinės vertės mokesčio paskirstymas mūsų planetos šalyse yra įrodymas, kad sistema pripažinta veiksminga. Toli gražu ne visada apie valstybės ekonominę gerovę galime spręsti pagal PVM dydį, tačiau tam tikra prasmė patvirtintame PVM tarife tikrai turi.
